Ir dar vienas

Į kolekciją.;)

Portretai

Ai, pagalvojau, sudėsiu ir šituos, kad jau čia savo "meną" keliu.:)

Sapnai

Sapnai retkarčiais yra absoliutus gėris. Manieji pritvinkę fragmentų iš kasdieninio gyvenimo, matytų filmų, patirtų jausmų, svajonių, valgytų patiekalų, pasakytų, girdėtų frazių, skaitytų knygų, iš kažkur nugirstų gyvenimo filosofijų, reklamų,  gatvių praeivių veidų, netgi dalykų, kuriems, atrodo, ypatingo dėmesio neskyriau, tokie kaip brolio kompiuteriniai žaidimai ar netgi Drąsiaus Kedžio istorija...  Ir tada, kai kūnas guli "išsijungęs", kažkur smegenų dėžutėje visi šie dalykai susimala į beprotiškai tikrovišką popuri, dažniausiai įgaunančią fantastinio veiksmo filmo pavidalą.

Ir tie mano filmai - visi nebylūs. Ten žodžių niekas nė nepasigenda. Ir jie tampa įkvėpimo šaltiniu mano piešiniams. 

Dėl to aš juos ir myliu.

Konstantinas Margolis norėjo pasakyti "labas", o kadangi jis - mano mylimiausias valtimi plaukiantis ančiukas, negalėjau pasakyti "ne".:)

Taigi,

Labas!

Šis tas iš mano pasakų šalies. Astronautų planeta

Iš tiesų spalvos yra kur kas gyvesnės. Ir viršuj dangus visiškai juodas. 

Ironiška, sakyčiau..

Psichologijos pristatymui skirtas piešinys.  A1 formato. Jam skyriau ~10 valandų. Praktiškai visas jas praklūpėjau kaip keistai besimeldžiantis musulmonas: ant kelių, su teptuku rankoje, apsidėliojusi dažais ir pasilenkusi vos ne iki grindų. Baigiau tik 6val. ryto. Į mokyklą keliuosi paprastai septintą.  Psichologija - pirma pamoka, tad nusprendžiau nemiegoti iš viso, kadangi buvau garantuota, jog laiku nepabusiu.  Likusiai valandai prastumt pasiėmiau Gėtės "Faustą" ir beskaitant taip miego patraukė, kad atsilaikyt nebuvo jokių prošvaisčių. (Ir kur mano protas buvo,  kai nusprendžiau skaityt. Ir tuo labiau - skaityt gulėdama lovoj.. Dabar pagalvoju, kad gal reikėjo kokią dainą per ausinuką pasileist, pašokt, susitvarkyt kambarį ar pasportuot.. Blogiausiu atveju skaityt tą Faustą vaikštant ratais kvadratais po kambarį..) 

Palaimingai sau snaudžiau iki pat 8.40val.  Į psichologiją, žinoma, nesuspėjau. 

Dar piešinių

Dailės mokykloje aliejumi pieštas piešinys.  Žinant tai, jog siaubingai nedraugauju su aliejiniais dažais, šitas darbas, mano akimis, gavosi visai gražiai.:)

O čia pirmasis bandymas piešti akvarele. 

Šis tas iš mano pasakų šalies

Invisible

Dot: All I wanted was to be invisible. It was a simple request. It didn't involve anyone else. When I was in a room with another person, I felt like I was only half there. When I was in a room with two other people, I felt like a third of myself. When I was in a room with three other people, I felt like a quarter of myself. And when I was in a whole crowd of people, I felt like nobody.

Dot: But being invisible isn't worth it in the end, because when you're invisible, other people may not see you, but you can't help seeing other people.

"The Quiet"

20 minučių

  Gal 20-ties minučių piešiniukas, atliktas vakar prieš miegą. Piešiau iš orginalo, bet labai orginalu nėra.:)

    Mano gimtadienis. Turėjo būti tobuliausias mano gyvenime. Turėjau veikti tai, ko taip norėjau, ko taip laukiau. Jis turėjo būti maloniai vienišas. Tačiau vienatvė turi daug atspalvių. Deja, šiandien šviesių spalvų mano dėžutėje nebuvo..

O ausyse Seržas Tankianas visą dieną suokia: "Such a lonely day, and it's mine The most loneliest day in my life.."

Raudonas vakaras

.

     Vakar žiūrėjau prancūzišką filmą, tuo pat metu ir paišydama.  Nelabai galvojau apie rezultatą, tačiau jis mane visai nudžiugino.:)

     

suprasti

      "Ką būtų lengviau nuskriausti - tą, kurį supranti ir pažįsti, ar tą, kuris svetimas ir nesuprantamas? Ką padaryti paprasčiau - suprasti ar nugalėti? Kuris tau atrodys didesnis didvyris: ar tas, kuris sakosi nušovęs tūkstantį priešų, kalbėjusių nesuprantamai ir tikėjusių kitais dievais, ar tas, kuris suprato ir pažino tūkstantį kitų žmonių (nors tam turbūt neužtektų gyvenimo)?"

Marius Jonutis "Kirminas paukštis"

Katė

Vakar naktį, kai negalėjau užmigti, į lovą atėjo mano katė. Dėkinga, kad prablaškė mano mintis, pradėjau ją glostyti. Mažoji patenkinta susirangė šalia ir padėjo savo galvytę šalia mano pilvo. Kelias minutes pasimėgavusi glostymu ji staiga atsistojo, prikišo snukutį man prie pat ausies ir ėmė murkti, lyg žinodama, jog aš negirdžiu katės murkimo, kai ji būna tolėliau. Lyg norėdama man atsidėkoti už parodytą dėmesį.

Pasaulyje būna mažų, stebuklingų dalykų, kurie užpildo širdį šilumos tiek, kad šypsena išlieka veide dar ilgai, ilgai.

Pirmas

Niekaip negaliu sugalvoti normalaus pirmojo įrašo, tad parašysiu tik tiek:

Labas, aš Rasa. Jei esame nepažįstami - malonu susipažinti.;)