Sapnai retkarčiais yra absoliutus gėris. Manieji pritvinkę fragmentų iš kasdieninio gyvenimo, matytų filmų, patirtų jausmų, svajonių, valgytų patiekalų, pasakytų, girdėtų frazių, skaitytų knygų, iš kažkur nugirstų gyvenimo filosofijų, reklamų, gatvių praeivių veidų, netgi dalykų, kuriems, atrodo, ypatingo dėmesio neskyriau, tokie kaip brolio kompiuteriniai žaidimai ar netgi Drąsiaus Kedžio istorija... Ir tada, kai kūnas guli "išsijungęs", kažkur smegenų dėžutėje visi šie dalykai susimala į beprotiškai tikrovišką popuri, dažniausiai įgaunančią fantastinio veiksmo filmo pavidalą.
Ir tie mano filmai - visi nebylūs. Ten žodžių niekas nė nepasigenda. Ir jie tampa įkvėpimo šaltiniu mano piešiniams.
Dėl to aš juos ir myliu.
Konstantinas Margolis norėjo pasakyti "labas", o kadangi jis - mano mylimiausias valtimi plaukiantis ančiukas, negalėjau pasakyti "ne".:)
Taigi,
Labas!