Muilo burbulai

Muilo burbulai Iš studijų, apmąstymų išsunkia Brandžiausią syvą senis palengva, Ir jo senatvės triūso kekės sunkios, Pakvimpa išminties smagia gaiva. O šit studentas, karštas ir uolus, Archyvuose tarp knygų pasirausia, Ir gimsta kūrinys genialus, Garbėtrošką patenkinęs didžiausią. Arba vaikutis sėdi sau kampe Ir pučia muilo burbulus spalvotus Visa jo siela skendi šiam darbe Lyg kokią kilnią psalmę jis giedotų. Ir jie visi - studentas, vaikas, senis Iš šio pasaulio majos putų kuria Žavius sapnus, kurie prasmės neturi. Bet amžina šviesa džiugiai plevena, Save įžvelgdama už jųjų meno.

Jeigu aš medis, kurį kada nors nukirs, iš manęs nedarykit tvorų, nesupjaukite malkoms. Iš manęs padarykite lieptą, duris arba slenkstį, ties kuriuo pasisveikina. ~Marcelijus Martinaitis

Vienatvė dviese

Vincas Giedra Vienatvė dviese Yra vienatvė, kai lieki be draugo, kurio tau niekad niekas neatstos. Ir traukia medis, vieškelis, kur saugo atminimus draugystės prarastos. Tačiau yra baisi vienatvė dviese, kuri palaužia kaip liga sunki, kai savo džiaugsmo valandėlę šviesią tik abejingą draugo žvilgsnį sutinki. Kai tavo skundo liūdesy negirdi, nemato sielos, prislėgtos ledais žmogus, kuriam paskyrei visą širdį, kurį rinkais iš tūkstančių kadais.