Mano butas turi labai didelius langus, užimančius visą sieną. O pro juos pažvelgus pusę matomo vaizdo užima dangus. Didžiuliai, erdvūs plotai! Retkarčiais manau, jog tas mano dangus - gyvas. Jis alsuoja, pyksta, džiaugiasi, užsiplieskia aistra ir apatiškai nurimsta. Ten, tarp vis besimainančių debesų pavidalų, kunkuliuoja milijonai jausmų! Bene kaskart pažvelgusi pro langą pakeldavau aukštyn akis ir bent kelioms sekundėms sustingdavau tam, kad išgirsčiau, ką gi pasakoja mano dangus. Dažnai jis tiesiog ramiai tylėdavo, tačiau retkarčiais užsiplieksdavo tokiais dailininko drobės vertais vulkanais, jog jausdavausi nusikalstanti, jeigu jų neįamžindavau. Taip pamažu ir kaupėsi mano viena iš kolekcijų - dangaus pasakų nuotraukos. Dabar jų yra apie pusšimtis - kiekviena unikali ir stebuklinga.
Baisiai gaila, kad pastaruoju metu dangus yra visiškai vienodas ir tylus. O gal aš tiesiog jo jau nebegirdžiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą